Liūdniausia žmogaus gyvenime yra vienišo žmogaus dalia. Kad ir koks būtų gyvenimo kelias, kiekvieno žmogaus, atėjusio į šį pasaulį, gyvenimo saulė nukrypsta vakarop, atsiranda poreikis kito asmens pagalbai, silpnėja sveikata. Globos namai ir yra tam, kad žmogus nebūtų vienišas, kad laiku būtų suteikta reikiama ir tinkama pagalba. Arčiausiai šių žmonių yra socialiniai darbuotojai, kurie pasirinkdami šią profesiją jau žinojo, kad jų pagrindinė misija savo darbe – būti šalia likimo, senatvės ar negalios paliestų žmonių, teikti jiems pagalbą, padėti kartu įveikti iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas turi nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją, kad galėtų suprasti kaip organizuoti komandinį darbą, gyventojų integraciją į bendruomenę, teikiamų paslaugų kokybės gerinimą.
Socialinį darbą dirbantys darbuotojai stengiasi motyvuoti, įgalinti gyventojus daryti tai, kad kuo ilgiau liktų veiklūs ir savarankiški. Džiaugiamės matydami jų, nors ir nedidelius, tačiau labai svarbius jiems pasiekimus. Mūsų uždavinys, teikiant socialines globos paslaugas, skatinti ir ugdyti gyventojų saviraišką pagal turimus savo gebėjimus, padedant jiems kompensuoti netektus savarankiško gyvenimo įgūdžius. Gerbiant šių žmonių nugyventą garbingą amžių, mokėti išklausyti ir suprasti, paguosti ir padėti – tai turi būti kiekvieno socialinio darbuotojo širdyje, kad būtų galima įgyvendinti šiuos uždavinius. Suprantame kiek daug reiškia darbuotojų dėmesys, jautrus, geras žodis, todėl stengiamės, kad globos namų gyventojai kuo daugiau matytų ir jaustų šalia gerumą ir šilumą, atjautą ir globą, kad tai būtų namai, kuriuose nesijauti vienišas.
Socialinė darbuotoja Inga