Man – tikrų tikriausia tikrovė. Bet apie tai vėliau. Birželio 13 d. – Antaninės. Būkite pasveikinti visi Antanai ir Antaninos. Patirkite džiaugsmą. Nelengva. Pandemija. Bet galime pasigrožėti žydru dangumi, skaisčia, net deginančia, saule, mėlynuojančiomis ežerų akimis.
Senai senai, gūdžiu sovietmečiu mano šeimoje augo trys sūnūs – Aras, Jaunius ir Darius. Sekmadieniais važiuodavome į Vilnių Šv. Mikalojaus bažnyčią. (Tai vienintelė bažnyčia nuo Gedimino laikų, kurioje pamaldos vykdavo tik lietuvių kalba). Vyriausiam sukakus dešimt metų, per Antanines išleidau jį, vieną į bažnyčią. Kai grįžo, aš su dviem mažesniaisiais buvau prie Kultūros namų. ,,Mamyte, kad jūs žinotumėte, kiek daug stebuklų padarė šventasis Antanas!“-sušuko. O aš dairiausi: ar kas neišgirdo? Juk aš-mokytoja.
Tokia buvo pradžia.
Kai Aras turėjo 14 metų, Jaunius-9, Darius-5, jie sukonstravo motociklą. Aišku, vedlys buvo Aras. Broliai, bent paduodami įrankį, palaikydami ką nors, padėjo. Dirbo visi. Džiaugėsi. Vieną rytą, išėję pasidžiaugti savo kūriniu, motociklo nerado. Visi trys motociklo ieškojo visuose Elektrėnuose. Ir meldėsi, ir šaukėsi šventojo Antano pagalbos. Rado. Ežere, toli nuo kranto. Mat buvo tiltas į ežerą. Matyt, vaikų motociklas juo gana toli buvo nuvežtas ir įmestas į ežerą.
Mes jau senoliai. Abu gyvename Elektrėnų globos namuose. Janonis neįgalus. Kiekvieną savaitę jį aplanko savanoris (labai įdomus žmogus), pabendrauja, pavedžioja, išmasažuoja visą kūną. Atvažiuoja iškart po darbo. Kartą, važiuodamas iš Kauno, užsuko į Žiežmarius ,,užsipilti“ benzino. Tamsu, bet labai gražus vaizdas danguje, šviečia mėnulis. Pasiėmęs fotoaparatą nufotografuoja. Grįždamas pastebi, kad neturi mašinos raktelio. Skambina. Neatvažiuosiąs. Tada sušunku: ,,Melskite švento Antano!“. Slaugutė Zita ir aš karštai prašome jo pagalbos. Atvažiuoja. Parodo nuotrauką kur rado raktą. Žolėje iki kelių, nakties tamsoje ir dar pats prastai matydamas.
Janonio jau nėra. Abiejų vestuviniai žiedai ant mano piršto. Prausiuosi dušo kabinoje. Suskambo. Vyro žiedą greitai randu, manojo nėra. Pasakau darbuotojoms ir meldžiu: ,,Šventasis Antanai, padėk surasti žiedą. Tu gali. Tai ne gyvybiškai svarbu, bet labai norėčiau, jis man labai brangus. Jei meistras Algis jį ištrauks iš kanalizacijos vamzdžio, žiedą 16-mečio proga padovanosiu proanūkei. Atėjo Algis ir ištraukė žiedą. Ačiū jam, Dievuliui ir mūsų mieloms darbuotojoms. Pažadą ištesėjau.
Praeitą šeštadienį-dar vienas stebuklas. Pamečiau kambario raktą. Kišenių neturiu, tad išeidama užsukau jį ant abiejų rankos pirštų. Išnešiau šiukšles ir išmečiau į konteinerį. Grįžtu. Tuščios rankos. Rakto nėra. Kur? Kieme net siūlas matyti. Aišku, raktas konteineryje. Slaugutės Nijolė ir Rita buvo balkonėlyje. Rita, užjausdama mane, ramina, kad nesivarginčiau, duos kitą raktą. Nijolytė ateina ir ieško rakto konteineryje. Pakelia mano šiukšles. Nėra. Pati kalta. Reikės pasidaryti raktą. Aušrelė (budinti) paskolina paskutinį raktą ir paprašo, kad niekur jo nesineščiau. Nemalonu. Sugrįžtu į kambarį ir kalbu: ,,Dieve, Ačiū Tau už šį nemalonumą. Tebus atgaila, šioks toks atsilyginimas už nuodėmes“. Vėl prašau švento Antano pagalbos. Po pusvalandžio Nijolytė atneša raktą. Pasirodo, ji dar kartą nuėjo paieškoti rakto. Pakėlė mano šiukšles. Po jomis buvo vyriškas batas. Įkišo ranką į batą ir ištraukė raktą.
Tai tik dalis stebuklų. Jų buvo daugiau.
Dabar pasijuokime. Mergina, kuriai atėjo laikas ištekėti, bažnyčioje, prie šventojo Antano skulptūros nuoširdžiai meldžiasi. ,,Šventasis Antanai, padėk susirasti gerą vyrą, gerą draugą. Man labai tiktų mūsų kaimo. Jonas! ,,Šito tai jau negausi“-labai plonu balsu prakalbo pasislėpęs vargonininkas. ,,Kūdikėli Jėzau, netrukdyk. Aš kalbuosi su šventuoju Antanu“.
Meldžiamės: ,,Tikiu šventųjų bendravimą“. Malda labai galinga, bet nesudievinkime šventųjų.
Būkite džiaugsmingi! Visi!
Savarankiško gyvenimo namų gyventoja Julija Janonienė
